Augintinių senatvė. Ką svarbu žinoti?

Įsigiję keturkojį bičiulį tikimės, kad jis bus mūsų kompanionas ilgus metus. Deja, tas laikas ima ir praskrieja greičiau nei norėtųsi. Gyvūnų gyvenimo trukmė gerokai trumpesnė nei žmonių, tad natūralu, kad daugumai šeimininkų tenka patirti, ką reiškia augintinio senatvė. Ką svarbu apie ją žinoti?

Kada ateina senatvė?

Kokio amžiaus gyvūną galima vadinti senu, konkrečiai apibrėžti sunku. Daug kas priklauso nuo jo veislės, gyvenimo sąlygų ir kitų individualių veiksnių. Visgi priimta laikyti, jog katės ir nedidelių veislių šunys senjorais tampa sulaukę maždaug septynerių metų amžiaus. Didelių veislių šunys įprastai gyvena trumpiau, tad jie senais laikomi sulaukę apie šešerių metų. Įdomumo dėlei galima palyginti, kokį žmogaus amžių apytiksliai atitinka kačių ir šunų amžius.

 

Katės amžius – žmogaus amžius

7 m. – 54 m.

10 m. – 63 m.

15 m. – 78 m.

20 m. – 97 m.

Nedidelės ar vidutinės veislės šuns amžius – žmogaus amžius

7 m. – 44-47 m.

10 m. – 56-60 m.

15 m. –76-83 m.

20 m. – 96-105 m.

Didelės veislės šuns amžius – žmogaus amžius

7 m. – 50-56 m.

10 m. – 66-78 m.

15 m. –93-115 m.

20 m. – 120 m.

Būdingi negalavimai

Kaip ir žmonės, taip ir gyvūnai vyresniame amžiuje susiduria su daugiau sveikatos problemų. Net joms nesant šeimininkai pastebi, kad keturkojis bičiulis sendamas tampa šiek tiek lėtesnis, vangesnis, gali kisti jo ėdesio įpročiai, gyvūnas mažiau žaidžia, daugiau laiko leidžia miegodamas ar ramiai gulėdamas. Deja, gana dažnai senjorus gyvūnus kamuoja ir įvairios sveikatos problemos. Jos gana panašios į tas, kurios vargina senus žmones: sąnarių, širdies ligos, cukrinis diabetas, inkstų, kepenų problemos, virškinimo sistemos sutrikimai, vėžys ir kt.

Norint užtikrinti, kad augintinis jaustųsi gerai, labai svarbūs reguliarūs profilaktiniai vizitai pas veterinarą. Veterinarijos gydytojas senjorus keturkojus bičiulius turėtų apžiūrėti bent du kartus per metus, o, jeigu yra jau žinomų sveikatos problemų, ir dažniau (pagal individualias rekomendacijas). Nevalia praleisti šių profilaktinių vizitų, mat jie gali padėti aptikti ligą ankstyvoje stadijoje, kas ypač svarbu sėkmingam jos gydymui ar kontrolei, komplikacijų prevencijai. Na, o jeigu pastebėjote, kad su augintinio sveikata kažkas ne taip, nereikėtų laukti profilaktinio vizito ir į veterinarą kreiptis tuoj pat.

Šėrimo ypatumai

Nemaža dalis vyresnio amžiaus gyvūnų susiduria su virškinimo sistemos sutrikimais, o kadangi yra mažiau fiziškai aktyvūs, taip pat lėtėja jų medžiagų apykaita – dažniau nutunka. Dėl to senjorai gyvūnai turėtų gauti specialiai jiems subalansuotą pašarą. Jis sukurtas taip, kad būtų lengviau virškinamas, aprūpintų gyvūną visomis svarbiausiomis maistinėmis medžiagomis, taip pat būna šiek tiek liesesnis nei skirtas jauniems šunims ir katėms. Beje, pašaro keitimas kartais tampa iššūkiu, mat pratęs prie tam tikro gyvūnas gali atsisakyti ėsti kitą. Todėl rekomenduojama prie naujojo pereiti pamažu, iš pradžių maišant su senuoju pašaru. Geriausia, jeigu seniems gyvūnams skirtas pašaras būtų to paties gamintojo, kurio pašarą pirkote ir anksčiau. Jis skoninėmis savybėmis bus artimesnis anksčiau naudotam, tad gyvūnui bus lengviau adaptuotis.

Fizinis aktyvumas

Visiškai natūralu, kad senas augintinis tampa mažiau judrus, rečiau žaidžia, daugiau laiko leidžia miegodamas. Visgi nevalia leisti jam visiškai aptingti – šeimininkai turėtų pasirūpinti gyvūno fiziniu aktyvumu bei jį skatinti. Tai padės palaikyti normalų gyvūno kūno svorį (o kartu ir išvengti su antsvoriu susijusių sveikatos bėdų), raumenų masę, taip pat ir gerą psichinę būklę. Šunų fizinį aktyvumą lengviausia palaikyti reguliariais pasivaikščiojimais gryname ore, o kačių – drauge žaidžiant įvairius žaidimus, skatinančius murkles šiek tiek pajudėti. Žinoma, labai svarbu atsižvelgti į gyvūno sveikatos būklę ir neversti jo daryti daugiau nei jis gali. Stebėkite augintinio reakciją ir, jei matote, kad jis pervargo, leiskite pailsėti. Senjorams gyvūnams geriau fizinį krūvį gauti mažesnėmis „dozėmis“, bet dažniau.

Aplinkos pritaikymas

Augintiniui senstant gali tekti keisti ne tik jo pašarą, bet ir aplinką, kurioje gyvena šuo ar katė. Kadangi senam gyvūnui tampa sunkiau judėti, kur nors aukščiau užšokti ar net lipti laiptais (ypač, jeigu turi sąnarių problemų), reikėtų pasirūpinti, kad viskas, ko jam reikia, būtų lengvai pasiekiama. Tarkime, jeigu iki šiol augintinio guolį laikėte antrame namo aukšte, būtų gerai jį perkelti į pirmą aukštą. Patartina atnaujinti ir patį guolį. Senam gyvūnui jis turėtų būti šiek tiek erdvesnis ir dar komfortabilesnis, minkštesnis, kad būtų lengviau patogiai įsitaisyti. Kai kuriose veterinarijos vaistinėse ar gyvūnų prekėmis prekiaujančiose parduotuvėse galima įsigyti specialių ortopedinių guoliukų.

Elgsenos pokyčiai

Bėgant metams kinta ne tik fizinės, bet ir mentalinės gyvūno savybės. Normalu, jog sulaukus garbingo amžiaus gyvūnas elgiasi kitaip nei jaunystėje. Visgi tam tikri elgsenos pokyčiai gali būti susiję su sveikatos problemomis, todėl jų nevalia ignoruoti, o kylant nerimui, būtina pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju. Dažniausiai pasireiškia tokie elgsenos pokyčiai: padidėjęs jautrumas ir nervingumas, dažnesnis lojimas ar miaukimas, sumišimas, dezorientacija, pasikartojantys veiksmai, higienos įpročių sumenkimas ar netekimas, sumažėjusi socializacija, iki tol puikiai mokėtų komandų nepaisymas, miego ritmo pakitimai, agresija. Kai kurie iš elgsenos pokyčių gali kelti pavojų ne tik pačiam gyvūnui, bet ir šalia esantiems žmonėms ar kitiems keturkojams, todėl jų nevalia ignoruoti – būtinas specialisto įvertinimas ir rekomendacijos.

Parengė petoffice.lt